13 ir dar penktadienis arba obuolių beprotybė

Buvau su drauge Rugile savo sode ir nusprendėme pasiskinti obuolių...

Draugė priėjo prie medžio, o ant jo visai neaukštai kabėjo raudonas, milžiniškas, nesupuvęs, sultingas obuolys. Jis buvo tobulas, bet Rugilė jį nuskynė pirma. Na, ką padarysi - teks susirasti kitą obuolį ir staiga, o dangau, radau dar tobulesnį.
Jis buvo per aukštai, taigi aš pradėjau purtyti medžio šaką. Ir tuo metu kitas obuolys užkrito man ant galvos, o aš, nežinau kodėl, pradėjau trankyti sau per ausį (gal koks instinktas), ir ji visa paraudo. Vėliau ją toliau krapščiau, o Rugilė sako:
- Nieko jai nėra, baik ją krapštinėti!
- Bet man skauda, - atsakiau aš.
Po kelių minučių turėjau tą tobulą obuolį savo rankose, bet pamačiau, kad kita jo pusė supuvus ir pilna kirminų. Išmečiau jį ir bandžiau pasiimti kitą ( tame tarpe - nukritusį ir už kaimyno tvoros), bet ir vėl nesėkmingai… ir vėl supuvęs… ir vėl su kirminais… Ne, aš nenusiminiau, o įsiutau.
VISKAS... Mano kantrybės taurė perpildyta. Viską mečiau ir nuėjau į virtuvę pasiimti jau nuskintų obuolių.
Ne ta koja iš lovos išlipus, net obuolio nusiskinti nesiseka...

O gal kaltas penktadienis, ir dar 13-oji..?

Ieva



Atnaujinta Sekmadienis, 13 gruodžio 2015 22:38
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)

Žymėtas pagal obuolių beprotybė Ieva



Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti