Apie antikorupciją - mokykloje

Gruodžio 9-ąją  paminint antikorupcinę dieną, savo mintimis pasidalino gimnazistai Žygimantas Greblikas, Jaunius Navickas, Dainius Tverjanavičius.
Ar žmogaus orumas ir garbingumas vis dar yra vertybė?

Orumas ir garbingumas gana retos sąvokos šiandieniniame pasaulyje. Kyla klausimas: kodėl? Į šį klausimą gana sunku atsakyti. Reikėtų aptarti pakitusias šiandienos vertybes.
Visų pirma, kas iš tiesų yra orumas ir garbingumas? Aš manau, kad empatija, supratingumas, tolerancija būtų šių žodžių sinonimai. Empatija – labai svarbus oraus žmogaus bruožas. Be jo, kažin ar turėtų prasmę tokios sąvokos kaip tolerancija ar supratingumas. Kodėl šis bruožas toks svarbus? Apžvelkime paskutinius įvykius pasaulyje. Pabėgėliai, terorizmas, baimė... Suprantama, jog visuomenė nusistačiusi prieš kitokios religijos ar išvaizdos žmones, nes visuomenė nenori tokių pokyčių. Štai čia ir grįžtame prie orumo bei garbingumo. Ar mes, tos pačios planetos gyventojai, neturėtume pagelbėti netoli nuo mūsų gyvenantiems kaimynams? Suprantama,  yra ir daugybė minusų. Musulmonų skaičiaus didėjimas Europoje, vietinių europiečių gyvenimo kokybės prastėjimas, didėjantis nusikaltimų skaičius. Visgi, net ir atsižvelgus į minusus, aš manau, jog turėtume kokiu nors būdu padėti bėdos prispaustiems žmonėms.
Kitas orumo ir garbingumo sinonimas – tolerancija. Nors ji labai svarbi kalbant apie pabėgėlius, trumpai juos pamirškime. Kitokios odos spalvos, religijos ar kitais bruožais nepritampančių žmonių yra čia pat – Lietuvoje. Pavyzdžiui, mano brolis, kuris studijuoja KTU, pasakojo, jog šiame universitete yra keletas juodaodžių. Džiugu girdėti, jog, atrodo, visuomenė pagaliau pripažino kitos rasės žmones, pagaliau suprato, kad mus skiria tik odos spalva. O juk prieš šimtą metų europiečių požiūris buvo visiškai kitoks! Vadinasi, žmonės pradeda suprasti kitus, tampa tolerantiškesni, nors kartais dar ir pasitaiko rasizmo atvejų.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad visuomenė tobulėja, orumo ir garbingumo sąvokos darosi vis svarbesnės. Vis dėlto progresas bus ne toks greitas. Kita vertus, tik visų didelėmis pastangomis pasiekiamas ilgalaikis rezultatas.                                                                                  
                                                                                                     Dainius Tverjanavičius, II a klasė
 
Ar žmogaus orumas ir garbingumas vis dar yra vertybė?

   Nuo mažų dienų vaikai yra mokomi būti orūs ir garbingi. Bet jiems beveik niekas nepaaiškina, kodėl to reikia. Atsisveikinę su vaikyste, o kartais ir anksčiau, vaikai pamato, kad būnant negarbingam ir neoriam dažnai yra lengviau gyventi – galima greičiau  ir paprasčiau pasipelnyti, išsisukti nuo problemų.  Todėl iškyla klausimas, ar garbingumas ir orumas vis dar yra vertybė.
   Norisi tikėti, kad garbingumas ir orumas didžiajai daliai žmonių yra vienos svarbiausių vertybių, savotiškas viso gyvenimo moto. Ypač daug tokių žmonių buvo viduramžiais, kai vyravo riterių ordinai. Riteriai visada turėdavo garbingų tikslų, elgdavosi oriai. Kiekvienas riteris privalėjo padėti silpnesniems, gerbti kitus, mylėti Tėvynę, laikytis tiesos ir teisingumo, tesėti savo žodį. Tokius žmones visi itin gerbė. Jie buvo lyg pavyzdys visiems, koks turi būti žmogus, todėl beveik visi tokiais ir norėdavo tapti. Todėl, mano manymu, galima teigti, kad viduramžiais garbingumas ir orumas buvo ne šiaip vertybė, bet pati svarbiausia brangenybė.
   Šiais laikais situacija yra gerokai kitokia. Oriu žmogumi būti yra žymiai sunkiau. Tikriausiai todėl, kad pasaulyje dabar negarbingų žmonių vis daugėja. Šiuolaikinė visuomenė taip susiformavusi, kad neretai žmogui elgiantis negarbingai galima daug greičiau ir lengviau materialiai tvirtai atsistoti ant kojų, susikrauti turtus negu tam, kuris dorai dirba. Bet yra ir kita medalio pusė. Tikėtina, kad tas, kuris ką nors apgavęs negarbingai praturtės, nesijaus toks laimingas, kaip tas, kuris sąžiningai viską užsidirbo. Taip yra todėl, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinį orumą, kuris leidžia gyventi visavertį ir laimingą gyvenimą. Tik nepamindama vienos svarbiausių prigimtinių vertybių asmenybė gali būti ori ir garbinga. Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad orumas ir garbingumas yra pažemintas, vis dėlto taip nėra.
   Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad kiekvienam iš mūsų reikia stengtis išlaikyti orumą ir savigarbą. Tik toks žmogus visada išliks gerbiamas,  tai yra viena svarbiausių vertybių, kad būtum laimingas. Garbingumas ir orumas yra visaverčio gyvenimo pagrindas.
                                                                                                 Žygimantas Greblikas, III klasė

Kodėl imti yra lengviau negu duoti?

Dažnas pasakytų, kad šiuolaikinėje visuomenėje imti yra kur kas lengviau negu duoti. Kodėl? Ar žmogus pasidarė toks besotis, savanaudiškas gobšuolis, galvojantis tik apie savo gerovę? Ar ši yda yra įgimta lyg instinktas, kurio žmogus negali atsisakyti? O gal yra visai atvirkščiai: duoti yra lengviau negu imti?
Šiuolaikinis žmogus nuolat ieško geresnių gyvenimo sąlygų, kitaip sakant, gyvenimo laimės. Vieni tai daro siekdami turto, kiti atsigręžia į tikrąsias  vertybes. Pirmiesiems galbūt atrodo, kad vaikydamiesi noro turėti jie pagaus laimės paukštę. Kartais tokie žmonės tampa savotiškais monstrais, elgiasi labai egoistiškai, kad tik uždirbtų kuo daugiau. Išnaudoja darbininkus, vagia iš įvairių fondų, meluoja viešai. Tik ima ir ima. O duoti nenori. Pavyzdžiui, 2015 metais pasaulio turtuoliai uždirbo tiek pinigų, kiek užtektų išmaitinti 130 mlrd. žmonių. Tačiau tik nedaugelis atidavė dalį pelno akcijoms, gelbstinčioms žmones. Apmaudu, kad ieškodami laimės dažnai pamirštame atiduoti skolą tiems, kurie mums padėjo tą laimę rasti.
Pastebėjau tendenciją gyvūnijos pasaulyje - jų norą dalintis. Tiesą pasakius, nepavadinčiau to dalijimusi, atvirkščiai - nesidalijimu. Gamtoje gyvūnai galvoja tik apie save ir tik apie išlikimą. Suradę maisto, pasigavę grobio, jie slepiasi ir kuo greičiau stengiasi paėsti, kad tik niekas iš jų neatimtų. Pavyzdžiui, pagavę gazelę, liūtai ją ėda sulėkę ištisais būriais, tačiau nuvaiko kitų šeimų smalsuolius, vos tik juos pamatę. Nors maisto dar užtektų ir grifams, ir hienoms, tačiau liūtai ėdesį sudoroja vieni, o kartais net užsikasa. Jie tai daro instinktyviai. Galbūt taip pat kartais elgiasi ir žmonės. Kaip liūtai - doroja grobį ir nė neketina juo dalintis su kitais žmonėmis. Tad būtų logiška sakyti, kad dėl žmonių gobšumo yra kalta gyvuliška prigimtis.
Laimei, yra ir tokių žmonių, kuriems lengviau duoti negu imti. Tokia yra mano mama. Jai ką nors imti iš kitų žmonių savotiškai gėda ir sunku. Atrodo, kad imdama ji daro kažkokį negerą darbą, lyg vagia. Kuo nors dalintis jai atrodo būtinybė. Duodama, dalindamasi, pagelbėdama kitiems mamytė netgi jaučia pasitenkinimą. Pavyzdžiui, visus išnešiotus rūbus ji atiduoda labdarai švenčių metu. Artėjant šventoms Kalėdoms ar Velykoms niekada nepamiršta paremti dvi nuo vaikystės pažįstamas neturtingas šeimas. Ir mes, kiti šeimos nariai, išmokome dalintis, teikti džiugesį kitiems, ko nors stokojantiems ar jaučiantiems skurdą. Vadinasi, sakyti, kad visiems žmonėms yra lengviau imti negu duoti yra neteisinga.
Taigi, galbūt iš tikrųjų duoti yra sunkiau negu imti, ypač šiuolaikinėje visuomenėje. Ko gero, tai lemia ir žmogaus prigimtis, ir kultūrinio išprusimo stoka, negebėjimas atsirinkti, kokios vertybės yra svarbiausios. Tačiau, laimei, ši taisyklė galioja ne visiems. Jei išmoktume matyti kitą žmogų, su juo dalintis, tai pasaulyje būtų daug daugiau laimingų, besišypsančių žmonių.
                                                                            Jaunius Navickas, III klasė


Atnaujinta Sekmadienis, 13 gruodžio 2015 22:10
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)




Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti